Apie mane - Spaudoje

Vilkdalgių grožis užburia ir vyrus

Visos gėlės savaip gražios. Tačiau vasaros pradžioje pražystantys vilkdalgiai pakeri išskirtinio grožio mėgėjų širdis. Kolekcionuojantis vilkdalgius vilnietis Adomas Zaramba kasmet perka naujausias selekcininkų sukurtas vilkdalgių veisles. Tik ne visos jos pateisina vyro lūkesčius.

Kiekvienais metais Vilnietis Adomas Zaramba išleidžia daugiau nei pusantro tūkstančio pirkdamas sodinamąją medžiagą, kurią per kelerius metus padauginęs ir introdukavęs parduoda Lietuvos gėlių augintojams. Petro Malūko nuotr.

Pavadinti deivės vardu

Garsus graikų mąstytojas Hipokratas vilkdalgius pavadino vaivorykštės deivės Iris vardu, nes jie keri žiedų spalvomis – nuo baltos iki beveik juodos. Jie gali būti taškuoti, dėmėti, dryžuoti. O kelių spalvų deriniai, kuriuos viename žiede pavyksta išgauti selekcininkams, nepalieka abejingų. Ypač žavingai atrodo barzdelės, kurios skiriasi nuo banguotų žiedlapių spalvos. Jų įvairovė didžiulė: barz­dotieji, bebarzdžiai (‘Spuria’, sibiriniai, japoniniai) ir kt.

Sielos atgaiva

Įsikūręs standartiniame šešių arų sodininkų bendrijos sklype, A.Zaramba augina daugiau nei 200 vilkdalgių veislių. Visi jie – išskirtiniai. Kai lankėmės pas kolekcininką, lijo, tačiau ir darganotu oru įmantrūs vilkdalgių žiedai stebino spalvomis ir forma. „Siunčiuosi šakniagumbius iš visų pasaulio šalių. Gaila, kad negalima atsisiųsti iš JAV, nes ten sukuriama daugiausia veislių ir vilkdalgiai yra itin populiarūs. Skaudu, kai žinai, kokia veislė geriausių šimtuko viršūnėje, bet negali jos turėti“, – apgailestavo vyras.

Kiekvienais metais jis išleidžia daugiau nei pusantro tūkstančio litų, pirkdamas sodinamąją medžiagą, kurią per kelerius metus padauginęs ir introdukavęs parduoda Lietuvos gėlių augintojams. Uždirba daugiau nei išleidžia, tačiau pragyventi iš tokio užsiėmimo tikrai negalėtų. Šis pomėgis, pasak jo, yra tik sielos atgaiva. Tiesa, anksčiau jis augino tulpes, bet dėl grožio ir paprastesnės priežiūros jis pasirinko vilkdalgius.

Žydi porą mėnesių

A.Zaramba ragina neapsiriboti įprastais aukštaūgiais vilkdalgiais. Pasak jo, reikia auginti ir žemaūgius, kurie žydi gegužės mėnesį, bei pusiau žemaūgius, kurie itin verti dėmesio, nes labai gražiai atrodo želdynuose ir, svarbiausia, neišlūžta nuo stipresnio vėjo. Pasak jo, klysta manantieji, kad vilkdalgiai – lepios ir trumpai žydinčios gėlės.

„Gegužės antroje pusėje pražysta žemaūgiai, po jų – daugumos pamėgti ir dažniausiai auginami aukštaūgiai barzdotieji. Tinkamai parinkus vilkdalgių veisles, jų žiedais galima gėrėtis ir po Joninių“, – pasakojo kolekcininkas.

Jau kiek laiko gėlininkas žavisi žemaūgiais vilkdalgiais, mat dauguma jų veislių yra nereiklios dirvai, gerai dauginasi, labai gyvybingos ir puikiai žiemoja. Net ir pačios naujausios bei moderniausios žemaūgių veislės, pasak jo, Lietuvoje puikiai auga ir gausiai žydi. Tad jas auginti – vienas malonumas.

„O su aukštaūgiais jau tenka pavargti. Jie serga įvairiomis ligomis, jei įsimeta puvinys, galima netekti viso augalo. Nenorintiems vargti su lepiais vilkdalgiais, patarčiau atkreipti dėmesį į sibirinius vilkdalgius. Jų žiedai smulkesni, bet labai dekoratyvūs, tinka želdynams ir pamerkti“, – aiškino pašnekovas.

Apsimeta kamanėmis

Kaunietis gėlininkas selekcininkas Gintaras Klimaitis vilkdalgius vadina Dievo kūriniais, kuriuos sunkiai, bet gali tobulinti ir žmonės. Jo sukurtos veislės puošia ne vieną gėlyną. Paklaustas, kodėl vilkdalgiais labiausiai žavisi vyrai, jis paminėjo labai paprastas priežastis: pasodinus į lengvą smėlėtą dirvą juos reikia tik apravėti, šie augalai pakelia didžiausius karščius, laistyti nereikia.

Pasakodamas apie tai, kaip kuriamos vilkdalgių veislės, G.Klimaitis sakė, kad tenka apsimesti kamanėmis. Anot jo, šių gėlių žiedų sandara ypatinga, lipnus skystis, kuris būtinas žiedui apdulkinti, išsiskiria tik tam tikromis valandomis ir turi būti nuneštas ant piestelės tarp dviejų žiedo lapelių. Bėda ta, kad Lietuvoje nėra vabzdžių, galinčių apdulkinti vilkdalgius, tad šio darbo tenka imtis gėlininkams selekcininkams.

Pirmąsias savo sukurtas veisles jis vertina kritiškai, nors dauguma gėlininkų jas pamėgo ir sėkmingai augina. „Man pačiam patinka ‘Progresas’. Tai nauja veislė. Ant vieno stiebo gali būti 20 žiedų, išsidėsčiusių kandeliabro principu nuo apačios iki viršaus“, – aiškino selekcininkas.

Vertos dėmesio veislės

Jis, kaip ir A.Zaramba, norintiesiems turėti kuo mažiau rūpesčių su vilkdalgiais pataria rinktis žemaūgius. „Jie spalvingumu niekuo nenusileidžia aukštaūgiams. Gal net ir pralenkia juos. Yra juodų (‘Michael Paul’), baltų (‘Cotton blossom’, ‘Snowflake baby’), oranžinių (‘Orange Tiger’) žemaūgių vilkdalgių, tačiau daugumos veislių spalvą apibūdinti nėra paprasta“, – sakė selekcininkas.

Pasak jo, pavyzdžiui, veislė ‘Gingerbread man’ turi dūmų spalvos viršutinius žiedlapius, rudus aksominius apatinius žiedlapius ir labai kontrastingą ryškiai mėlyną barzdelę. Tik dvi spalvos – balta ir violetinė – puošia ‘Twink’ veislės vilkdalgių žiedlapius. Netikėtu spalvų deriniu išsiskiria ‘What Again’ veislės vilkdalgiai. Jų viršutiniai žiedlapiai violetiniai, apatiniai – rusvi, o barzdelė – mėlyna.

Ieškantiesiems ypač gyvybingų veislių jis išvardijo šias laiko patik­rintas veisles: ‘Ornament’, ‘Indian Pow Wow’, ‘Fairy Ballet’, ‘Stockholm’, taip pat naujas, aukštus reitingus pasaulyje turinčias veisles ‘Bedford Lilac’, ‘Sky Dancer’, ‘Chubby Cheeks’, ‘Orange Tiger’, ‘Hey There’.

Pasak jo, verta įsigyti ir pakartotinai rudenį pražystančių remontantinių vilkdalgių veislių: ‘Velvet Caper’, ‘What Again’, ‘Mėlynbarzdis’.

Kaip auginti vilkdalgius

  • Visi vilkdalgiai mėgsta saulę, neužmirkusią žemę, jie gerai auga ir smėlyje, ir molyje. Nepatartina jų sodinti į rūgščią dirvą.
    • Išravėjus vilkdalgius, žemę aplink juos galima pabarstyti medžio pelenais, kurie šarmina dirvą ir apsaugo vilkdalgius nuo ligų.
    • Jei įsimetė puvinys, reikia kuo greičiau išpjauti pažeistą šakniagumbio vietą, o rudus sergančius lapus nukirpti ir sudeginti.
    • Žiemai vilkdalgių iškasti nereikia, nebūtina jų ir pridengti.
    • Liepos antra ir rugpjūčio pirma pusė – tinkamiausias metas vilkdalgius dauginti. Tai galima daryti nuo balandžio galo iki rugsėjo vidurio. Vėliau persodinti vilkdalgiai sunkiau žiemoja, nes nespėja iki šalčių gerai įsišaknyti.
    • Tankiai suaugusius kerus reikia skirstyti kas 3–5 metus, nes augdami neskirstyti jie pradeda nykti, prasčiau žydi.
    • Vilkdalgiai sodinami negiliai, kad šakniastiebio nugarėlė matytųsi dirvos paviršiuje (tai ypač svarbu, kai jie auginami sunkioje dirvoje).
    • Sodinti reikia taip, kad šakniastiebis būtų pietų pusėje.
    • Drauge nereikėtų sodinti įvairių veislių vilkdalgių, nes augesni, aukštesni gali nustelbti silpniau augančius.
    • Prieš sodinant sodmenis rekomenduojama pamirkyti kalio permanganato tirpale, leisti apdžiūti saulėje ir tik tada sodinti.
    • Tos pačios veislės vilkdalgiai sodinami 15–20 cm atstumu, įvairių veislių – 30–40 cm atstumu. Tokiais atstumais pasodinti vilkdalgiai po 2 metų atrodo labai įspūdingai.

    Nijolė Baronienė,
    2012 m. birželio 18 d.
    www.varduzinynas.lt www.fotos360.lt

    © 2005-2017 - Vilkdalgiai.lt; Tel.: 8 678 86927; El.paštas: