Apie Vilkdalgius

Vilkdalgiai priklauso Vilkdalginių šeimai. Jo lotyniškas pavadinimas - Iris. Tai daugiamečiai augalai. Jų įvairovė didžiulė: barzdotieji, sibiriniai, spuria, japoniniai, junonos, olandiški, rūšiniai ir kiti. Vilkdalgiais pavadinti todėl, kad turi į kardus panašius lapus.


Kaip auginti vilkdalgius

  • Visi vilkdalgiai mėgsta saulę, neužmirkusią žemę, jie gerai auga ir smėlyje, ir molyje. Nepatartina jų sodinti į rūgščią dirvą.
    • Išravėjus vilkdalgius, žemę aplink juos galima pabarstyti medžio pelenais, kurie šarmina dirvą ir apsaugo vilkdalgius nuo ligų.
    • Jei įsimetė puvinys, reikia kuo greičiau išpjauti pažeistą šakniagumbio vietą, o rudus sergančius lapus nukirpti ir sudeginti.
    • Žiemai vilkdalgių iškasti nereikia, nebūtina jų ir pridengti.
    • Liepos antra ir rugpjūčio pirma pusė – tinkamiausias metas vilkdalgius dauginti. Tai galima daryti nuo balandžio galo iki rugsėjo vidurio. Vėliau persodinti vilkdalgiai sunkiau žiemoja, nes nespėja iki šalčių gerai įsišaknyti.
    • Tankiai suaugusius kerus reikia skirstyti kas 3–5 metus, nes augdami neskirstyti jie pradeda nykti, prasčiau žydi.
    • Vilkdalgiai sodinami negiliai, kad šakniastiebio nugarėlė matytųsi dirvos paviršiuje (tai ypač svarbu, kai jie auginami sunkioje dirvoje).
    • Sodinti reikia taip, kad šakniastiebis būtų pietų pusėje.
    • Drauge nereikėtų sodinti įvairių veislių vilkdalgių, nes augesni, aukštesni gali nustelbti silpniau augančius.
    • Prieš sodinant sodmenis rekomenduojama pamirkyti kalio permanganato tirpale, leisti apdžiūti saulėje ir tik tada sodinti.
    • Tos pačios veislės vilkdalgiai sodinami 15–20 cm atstumu, įvairių veislių – 30–40 cm atstumu. Tokiais atstumais pasodinti vilkdalgiai po 2 metų atrodo labai įspūdingai.

    Vilkdalgių klasifikacija

    Tai vilkdalgių - Iridaceae šeimos daugiamečiai žoliniai šakniastiebiai augalai. Šakniastiebiai stori, mėsingi, išsiraizgę žemės paviršiuje. Šaknys virvinės, skverbiasi giliai į žemę. Lapai pamatiniai, plokšti, kardiški, stiebai pavieniai su keliais žiedais viršūnėje.

    Vilkdalgių -Iris gentyje žinoma apie 300 rūšių, paplitusių Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje šlapiuose miškuose, pelkėse, upelių ir ežerų pakrantėse, šlapiose pievose savaime auga geltonasis vilkdalgis - I.pseudocorus ir sibirinis vilkdalgis - I.sibirica. pastarasis įtrauktas į Lietuvos saugomų augalų sąrašus.

    Vilkdalgių gentis labai didelė ir įvairi su pačia įvairiausia antžemine ir požemine dalimis. Kai kurie jai priklausantys augalai taip skiriasi, kad sunku juos laikyti giminingais. Didelis skirtumas tarp vilkdalgių giminės augalų, privertė botanikus suskirstyti juos į grupes. Retkarčiais į grupes žiūrima kaip į atskiras gentis. Lietuvoje retesnės grupės Junonos - Juno, Tinkliniai vilkdalgiai - Iridodictyum, Regelio-Cyclus. Žydi pavasarį, dauguma labai anksti. Tai kalnų augalai. Būtina sėkmingo auginimo sąlyga - gerai drenuota dirva.

    Pagal 1981 metų G.Rodionenkos modifikuotą sodinę vilkdalgių klasifikaciją jie suskirstyti į 10 grupių. E. Žliobienės, ilgai dirbusios Kauno botanikos sode, nuomone, Lietuvoje auginami bei perspektyvūs auginti 5 grupių vilkdalgiai: barzdotieji, sibiriniai, spuria, japoniniai ir svogūniniai vilkdalgiai.

    Kitų botanikų nuomone vilkdalgiai skirstomos į 12 sekcijų. Gėlininkų labiausiai mėgstami barzdotieji (sekcija Pogoniris), bebarzdžiai (Apogon) ir svogūniniai (Xiphium) vilkdalgiai.


    Barzdotieji (Pogoniris) vilkdalgiai

    Šie vilkdalgiai auginami saulėtoje vietoje, purioje trąšioje, puveningoje žemėje. Šakniastiebiai turi būti netoli žemės paviršiaus. Dirva - apysausė arba apydrėgnė, kalkinga. Dauginami šakniastiebių, kerų dalimis. Dauguma subrandina sėklas. Jomis dauginami tik rūšiniai augalai arba jos naudojamos išvedant naujas veisles, nes vilkdalgiai lengvai kryžminasi.

    Dekoratyvios barzdotųjų vilkdalgių rūšys yra šios: belapis - Iris aphylla, blyškusis - Iris pallida Lam., margasis - I. variegata, mažasis - I. pumila, mėlynžiedis - I. germanica. Želdiniuose daugiausiai auginamos barzdotųjų vilkdalgių polihibridinės kilmės veislės, gautos sukryžminus I. germanica su daugeliu kitų rūšių ir jų veislių hibridais. Jos vadinamos hibridiniais arba sodiniais vilkdalgiais - Iris hybrida hort.


    Hibridiniai barzduotieji vilkdalgiai - Iris hybrida

    Plačiausiai žinomi ir daugiausia auginami barzdotieji vilkdalgiai-Iris hybrida Hort. Taip jie pavadinti todėl, kad ant išorinių apyžiedžių lapelių auga tankių plaukelių barzdelės.

    Šiuolaikinės veislės - sudėtingi hibridai. Šiuo metu jų užregistruota per 50 000, kasmet sąrašą papildo dar apie 1000 naujų. Visos veislės skirstomos į grupes pagal aukštį, žydėjimo laiką ir žiedų dydį, t.y. feno­tipą.

    JAV vilkdalgių mėgėjų draugija (The American Iris Society), kuri yra įpareigota registruoti viso pasaulio selekcininkų išvestas naujas veisles, hibridinius vilkdalgius dalija į 6 klases.

    MDB (Miniature Dwarf Bearded) - miniatiūriniai nykštukiniai barzdotieji. Jie pražysta patys pirmieji gegužės pradžioje. Žydinčių augalų aukštis - iki 25 cm. Ant stiebo vienas žiedas, retai du. Sodinami alpinariumuose.

    SDB (Standart Dwarf Bearded) - standartiniai nykštukiniai barzdotieji. Jie žydi po miniatiūrinių nykštukinių vilkdalgių, paprastai gegu­žės pirmoje pusėje. Aukštis - 25 - 37 cm. Žiedai būna 2 - 3

    IB (Intermediate Bearded) - tarpsezoniniai barzdotieji. Jie žydi po standartinių nykštukinių barzdotųjų, antroje gegužės pusėje - birželio pradžioje. Aukštis - 37 - 70 cm. Žiedų skersmuo - 7,5-12,5 cm

    MTB (Miniature Tali Bearded) - miniatiūriniai aukštaūgiai barzdotieji. Jie žydi kartu su BB ir STB klasės vilkdalgiais, birželio mėnesį. Aukštis - 37 - 70 cm. Žiedų skersmuo - 5 - 7,5 cm. Dar vadinami stalo vilkdalgiais, nes nedideli žiedai labai tinka puokštėms. Pas mus mažai paplitę.

    BB (Border Bearded) - bordiūriniai barzdotieji. Žydi nuo birželio pra­džios iki pabaigos (laikas priklauso nuo oro sąlygų). Aukštis - iki 70 cm. Žiedų dydis toks pat, kaip ir STB klasės, nuo kurios skiriasi tik aukščiu

    TB - Tali Bearded) - standartiniai aukštaūgiai barzdotieji. Jie žydi nuo birželio pradžios iki pabaigos (laikas priklauso nuo oro sąlygų). Aukštis - daugiau kaip 70 cm. Žiedų skersmuo - daugiau kaip 7,5 cm. Tai labiausiai paplitę vilkdalgiai.

    Lietuvoje pagal aukštį šiuos augalus siūloma skirstyti į tris grupes:

    • 1. žemaūgius, iki 39 cm aukščio,
    • 2. vidutinio ūgio, nuo 40 iki 69 cm aukščio,
    • 3. aukštaūgius, 70 cm ir aukštesnius.

    Žydėjimo laikas, nenurodant konkrečios datos, žymimas didžiosiomis raidėmis:

    • VE (Very Early) - labai ankstyvas,
    • E (Early) - ankstyvas,
    • EM (Early Mid) - vidutiniškai ankstyvas,
    • M (Mid Late) - sezono vidurys,
    • LM ar LaM (late Midseason) - vidu­tiniškai vėlyvas,
    • La La (Late) - vėlyvas,
    • VL ar VIa (very late) - labai vėlyvas.

    Atsižvelgiant į Baltijos valstybių klimatą, geografinę padėtį ir veislių poreikius, vilkdalgius siūloma skirstyti taip:

    • labai ankstyvi, pražysta iki gegužės 20 d.,
    • ankstyvi, pražysta iki birželio 1 d.,
    • vidutinio ankstyvumo, pražysta iki birželio 10 d.,
    • vėlyvi, pražysta iki birželio 20 d.,
    • labai vėlyvi, pražysta po birželio 20 d.

    Pagal žiedų spalva vilkdalgių klasifikacija

    Vilkdalgiai žydi visų įmanomų spalvų ir atspalvių žiedais, išskyrus ryškius raudonus ir žalius (žalsvai geltonų yra). Ilgą laiką selekcininkai švarino spalvas ir jas sodrino. Šiuo metu gerinamos oranžinė ir raudona.

    Pagal žiedų spalvas ir jų išsidėstymą vilkdalgiai dalinami į kelias grupes.

    • Self - vienspalviai. Jų labai daug;
    • Bitone - dviejų vienos spalvos atspalvių. Paprastai viršutiniai žied­lapiai būna šviesesni, o apatiniai - tamsesni;
    • Bicolor - dviejų skirtingų spalvų vilkdalgių grupė. Ji dabar skirstoma į pogrupius:
    • Amoena - viršutiniai žiedlapiai balti arba balkšvi, apatiniai - kitokios spalvos;
    • Variegata - viršutiniai žiedlapiai geltoni arba gelsvų atspalvių, apatiniai - tamsesnių rudų, raudonų ir violetinių atspalvių;
    • Neglecta - viršutiniai žiedlapiai melsvi, apatiniai - violetiniai, tamsūs mėlyni, purpuriniai ar violetiniai su melsvu atspalviu;
    • Plicata - žiedlapiai šviesios spalvos, juos lyg juostelės juosia tamsesnės spalvos apvadai;
    • Luminata - tamsesni žiedlapiai išmarginti šviesesnėmis gyslelėmis, su šviesesniais pakraščiais;
    • Broken Colors - žiedai margi, raibi, dryžuoti. Augalai iš pirmo žvilgsnio primena virusine liga sergančias tulpes, bet jie nėra užsikrėtę virusu.
    • Blend - kelių spalvų mišinys, iš kurių viena visada būna geltona.

    Tarptautiniai apdovanojimai ir TOP-100

    Kasmet vyksta įvairiausi simpoziumai ir konkursai, tarp jų ir pasaulinio masto, kur skelbiami

    naujausi selekcininkų pasiekimai. Ekspertai vertina kiekvieną veislę ne vien pagal estetinę išvaizdą, bet ir pagal veislės atsparumą ligoms, gyvybingumą ir dauginimąsi ir kt. Sudaryta vertinimo ir apdovanojimo sistema, kurios viršūnė - Daikto medalis.

    Vertinami ir apdovanojami visų grupių augalai; kiekvienai savi medaliai, bet aukštaūgiams vilkdalgiams skiriamas didžiausias dėmesys.

    • HM (Honourable Menhion) - veislės apdovanojamos po dviejų metų po jų introdukcijos ir gavusioms per 10% visų teisėjų balų;
    • Walter Cup (Valterio taurė) - skiriama daugiausia HM balsų surinkusiai veislei;
    • AM (Award of Merit) - veislės apdovanojamos po dviejų metų nuo HM apdovanojimo surinkusioms daugiau kaip 10% visų teisėjų balų;
    • SM - (Hand and Jacob Sass Medal) - kasmet apdovanojama viena IB (Intermediate Bearded) grupės geriausia veislė;
    • CD (Cook-Douglas Medal) - kasmet apdovanojama viena SDB (Standard Dwarf Bearded) grupės geriausia veislė;
    • CW (Caparne-Welch Medal) - kasmet apdovanojama viena MDB (Miniature Dwarf Bearded) grupės geriausia veislė;
    • WW (Williamson-White Award) - kasmet apdovanojama viena MTB (Miniature Tall Bearded) grupės geriausia veislė;
    • KM (Knowlton Medal) - Šiuo medaliu kasmet apdovanojama BB (Border Bearded) ) grupės geriausia veislė;
    • WM- (John C. Wister Memorial) Wisterio medalis - kasmet apdovanojama viena TB (Tall Bearded) grupės geriausia veislė;
    • DM (Dykes Medal) - Iš Wisterio medalį gavusių veislių kitais metais išrenkama geriausia. Ji apdovanojama Dykes'o medaliu. Tai aukščiausias AIS teisėjų skiriamas apdovanojimas JAV išvestai veislei. Šiuo medalių kasmet apdovanojama viena veislė.

    Kiekvienais metais Amerikos vilkdalgių mėgėjų draugija išsiuntinėja savo nariams, kurių yra 6000-7000 sąrašą barzdotųjų vilkdalgių veislių, kurios:

    • buvo įtrauktos į geriausių praėjusių metų veislių šimtinę,
    • buvo kandidatės gauti Dykęs'o ir Wisterio medalius,
    • buvo kandidatės gauti praėjusių metų AM apdovanojimą,
    • gavo užpraeitų metų AM ir HM apdovanojimus.

    Šiame sąraše paprastai būna apie 450 veislių. Iš jų kiekvienas AIS narys išrenka 25 geriausias. Narių atsakymai surenkami ir suskaičiuojami. Daugiausia balsų gavusios veislės surašomos į geriausiųjų šimtinę. Jau kelerius metus iš eilės pirmąją vietą užima 'Dusky Challenger' (Schreiner, 1986). Ši veislė 1992 metais buvo apdovanota ir Dykes'o medaliu.


    Bebarzdžiai vilkdalgiai - Apogon

    Pastarieji dar skirstomi į sibirinius, japoninius ir Spuria.

    Kitų grupių bebarzdžiai vilkdalgiai, pavyzdžiui, glotnusis - Iris laevigata Fisch., rusiškasis Iris ruthenica Ker-Garvl., pas mus mažai paplitę.

    Lietuvoje savaime auga Geltonasis vilkdalgis Iris pseudacorus. Jis dažnai aptinkamas balų pakrantėse, šlapiose pievose, durpynuose.

    Be Geltonžiedžio, Ilgalapio, Sibirinio ir Kempfero vilkdalgių dar auginami glotnusis - I. laevigata, rytinis - I. orientalis, syn. I. sanquinea, šeriuotasis - I. setosa, japoninis - I. japonica ir nemažai kitų vilkdalgių rūšių, veislių.

    Šios grupes vilkdalgiai dauginami šakniastiebių, kerelių dalimis, sėklomis. Kelias rūšis (geltonąjį, sibirinį) galima auginti sekliame vandenyje. Kitos gerai jaučiasi atviroje ir pusiau šešėlingoje vietoje, apydrėgnėje ar apysausėje dirvoje. Priežiūra panaši į barzdotųjų vilkdalgių, tik šie ilgiau gali augti vienoje vietoje nepersodinti.


    Sibirinis vilkdalgis - Iris sibirica

    Paplitęs Sibire, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Auga ir Lietuvoje, pelkėtose pievose, krūmuose. Tai reta, į saugomų augalų sąrašus įtraukta rūšis. Šakniastiebiai trumpi, susipynę. Lapai žali, linijiški, statūs, 50-80 cm ilgio. Žiedai tamsūs mėlyni. Žydi birželio mėnesį. Žydėjimo laikas ilgas, gėlės gerai laikosi nupjautos. Soduose, gėlynuose beveik nesodi­nama, nes yra daug gražesnių kul­tūrinių veislių. Sibiriniai vilkdalgiai atsparūs šalčiams. Jie nereiklūs, bet geriau auga turtingoje humuso, pakanka­mai drėgnoje neutralioje ar silpnai rūgščioje dirvoje. Mėgsta saulę, bet pakenčia ir pavėsį. Persodinti ga­lima nuo pavasario iki vasaros pa­baigos. Šiuo metu labai populiari vilkdalgių grupė, plačiai naudojama apželdinimui. Išvesta daug veislių baltais, žydrais, violetiniais žiedais ir kiekvienais metais pasirodo daug naujų rūšių. Idealūs mūsų klimatui, visiškai atsparūs žiemai, neserga, daugelį metų auga vienoje vietoje be persodinimo. Sausringą vasarą reikia laistyti.


    Japoniniai vilkdalgiai - Iris japonica

    Japoniniai vilkdalgiai tėvynėje auginami jau daugiau nei 500 metų ir yra labai populiarūs. Jie mėgsta rūgštoką drėgną dirvą. Vasarą reikia dažnai laistyti ir mulčiuoti. Tręšti geriausia perpuvusiu mėšlu ar pūdiniu. Nepakenčia kalkių ir mineralinių trąšų. Žydi birželio pa­baigoje-liepos pradžioje. Žiedai dideli, labai dekoratyvūs. Dauginti geriausia kero dalimis. Žiemai pa­tariama pridengti.


    Kempfero vilkdalgis - Iris ensata

    Kilęs iš Korėjos, Japonijos. Lapai lancetiški su ryškiomis vidurinėmis gyslomis. Žiedai purpuriniai. Žydi liepos mėnesį. Aukštis - 70-80 cm. Išvesta veislių šviesesniais ir tamsesniais violetinės spalvos žiedais.


    Ilgalapis vilkdalgis - Iris graminea

    Kilęs iš Pietų Europos, Mažosios Azijos. Lapai siauri, linijiški, blizgantys, tamsūs žali, truputį išlinkę. Užauga 50-60 cm aukščio. Šakniastiebiai trumpi, tankūs, sudaro kupstus. Violetiniai žiedai skleidžiasi birželio mėnesį, neiškyla virš lapų.


    Junonos - Iris (Juno)

    Tai vieni gražiausių ir egzotiškiausių svogūninių gėlių. Jos žydi gegužės mėnesį. Daugelio rūšių žiedai aromatingi. Vienas iš svarbiausių junonų morfologinių ypatumų - originalus svogūnas su iš pagrindo išaugusiomis sustorėjusiomis pridėtinėmis šaknimis, kurios, kaip ir svogūnas, kaupia maisto medžiagas. Svogūnus persodinant ir iškasant, šias šaknis reikia išsaugoti. Saviti ir žiedai - vidiniai apyžiedžio lapeliai neišsivystę, daug mažesni už išorinius, nusvirę žemyn arba išsikišę horizontaliai, išorinių apyžiedžio lapelių lakšteliai su skiautere arba be jos, žiedo funkciją atlieka didelė perskeltos piestelės skiauterėlė. Stiebas lapuotas, iš lapų pažastų išsivysto 2-7 žiedai. Išoriškai augalai labai panašūs į jaunus kukurūzus. Žalių lapų pažastėlėse išauga spalvingi vilkdalgių žiedai.

    Daugiausia auga Vidurinėje Azijoje, nuo Tian Šanio priekalnių iki pat viršukalnių ledynų. Daugelį jų aprašė pirmieji šių vietovių floros tyrinėtojai dar prieš šimtus metų. Nepakartojamas, egzotiškas šių gėlių grožis traukė gėlininkų dėmesį ir skatino kurti naujas dekoratyvines rūšis. Tačiau tik kelios iš jų tapo sodo augalais. Vilkdalgių hibridizacijos - pradininkas Van Tubergenas sukūrė tris hibridus šio amžiaus pradžioje. Dabar vėl atgyja susidomėjimas vilkdalgiais, ypač po ekskursijos, kurią organizavo Geteborgo botanikos sodas, į Vidurinę Aziją.

    Šie augalai šalčiams atsparūs, tačiau nepakenčia drėgmės pertekliaus, todėl jiems parenkamos lengvos dirvos, o sunkesnėse į vagučių dugną pripilama rupaus smėlio ar žvyro. Sodinama 10-15 cm gyliu nuo svogūno viršūnės iki žemės paviršiaus. Pasodintas svogūnas užpilamas žvyru. Mulčiuoti nereikia, nes gali pradėti pūti stiebas.

    Vienos junonų rūšys sodinamos saulėtoje vietoje su nuolydžiu į pietus. Mėgsta nederlingą, tačiau daug kalcio turinčią dirvą, todėl reikia pridėti dolomitmilčių arba kreidos (0,5-1 kg/m2).

    Peržydėję kasmet nudžiūna - tuo metu augalui kenksmingas didelis drėgmės perteklius, todėl šlapią (labai) vasarą geriau iškasti, saugoti mėsingas šaknis - be jų augalas žus.

    Vegetatyviai padaugintos junonos kasmet išaugina po 2-4 pakaitinius svogūnus, kuriuos pirmaisiais metais sunku atskirti, nes turi bendrą svogūno pagrindą. Jei dugneliai atsiskiria, sodinama tik ką iškasus, nes vėliau lengvai lūžta šaknys. Iškasti senesni svogūnai laikomi gerai vėdinamoje 25-30° C šilumos patalpoje. Sodinami rugsėjo - spalio mėn. būtina saugoti pridėtines šaknis. Kai kurių augalų svogūnėliai po žydėjimo iškasami, bet gerai nudrenuotoje vietoje gali auti iki 3 metų.

    Daugelis junonų gerai užmezga sėklas. Sėjama rudenį. Sėjinukai auga lėtai, pradeda žydėti 4-5 metais. yra išvesta tarprūšinių hibridų.

    Į virsų
    www.varduzinynas.lt

    © 2005-2024 - Vilkdalgiai.lt; Tel.: 8 678 86927; El.paštas:

    Privatumo ir slapukų nustatymai.